20:10 Puikus rezultatas

Nemuno salos konkursas: Idėjų puota ar premijų medžioklė?

2009.12.07 Architektų salėje Kaune įvyko visuomenei skirtas Nemuno salos konkursui pateiktų 20 projektų aptarimas. Informacija apie konkursą.

3 intelekto nuovargiu alsuojantys recenzentai apibūdinto visų 20 projektų +/- ir subtiliai argumentavo asmenines preferencijas, taigi profesinės bendruomenės ir akademinio jaunimo atstovaujama visuomenė liko nuščiuvusi ir negaišino auditorijos priekabingais klausimais, nepaisant nuolatinių neprilygstamojo konferansje-impresarijaus A. Karaliaus paraginimų.

Nežmoniškos apimties vizijų pristatymui sklandžiai pasibaigus (2,5 val), pasisakė keli balsai, tarp jų ir tūlas dailininkas A. Ramonas. Štai tekstas:

1.    Vakaras (šioje salėje visuomet vakaras) kelia stiprias literatūrines asociacijas su: a) Aizeko Azimovo „Fundacija” – dėl proporcingai smarkiai dominuojančios futuristinės techno civilizacijos vizijos, kurios adeptai atsisako vietos tapatybės ir kuria „išskridimo į geresnius tolius“ planus. Architektūros meno veteranai ir naujokai vienu atveju teikia 1914 m. italų architektų futuristų manifesto inspiruotus dirbinius, visiškai atitinkančius dėl madų ciklo pasikartojimo 5-6 dešimtmetyje įvykusį mokslinės fantastikos literatų proveržį, o kitu atveju – teikia nežemiškos civilizacijos estetikos (antiestetikos) kataklizminius vaizdinius. (Akivaizdu, ateiviai bus laikinai pagrobę ne tik pynėją Šmitienę); b) Umberto Ecco „Fuco švytuoklėje“ aprašytos fiktyvios leidyklos, besipelnančios ne iš knygų pardavimo, o iš pačių autorių investicijų. Milžiniškas, milijonų vertas šiam konkursui sukurtų projektų autorių darbas stebina neproporcingai dideliu paklydimų kiekiu. To priežastis tikriausiai yra netikslus konkurso sąlygų formulavimas. Tarsi minėtoje fiktyvioje leidykloje, gabiai formuluotus tačiau neartikuliuotus Kauno ir kauniečių atžvilgiu projektus autoriai įgyvendino už savo pinigus, loterijos principu tikėdamiesi atlyginimo iš 50 000 lt premijinio fondo.  Pinokio loterija?

2.    Meninis daugumos projektų lygis yra žemas. Ne visi architektai yra menininkai. Savo kompleksiškame išsilavinime dažnas per mažai skyrė dėmesio estetikai. To pasekmė: spalvinis daltonizmas, proporcijų neišmanymas, klaidinančios šviesotamsos ir linijų efektų naudojimas vizualizacijose. Yra pastebėta, kad negabūs menui žmonės paguodai linkę įgyti architekto išsilavinimą. Reikėtų drausti dailinio ir meno istorijos išsilavinimo spragų turintiems žmonėms kurti urbanistinės būties bei kultūros koncepcijas. Net Bauhauzo korifėjams prieškariu emigravusiems į JAV tebuvo leista braižyti groteles vietinių architektų dirbtuvėse. (Mat dėl kalbos barjero šie vargiai prilygo 5-mečiams vaikams). Dabartinių architektūrinių kompiuterinių vizualizacijų lygis pagerėjo lyginti su buvusiu prieš penketą metų, tačiau tebėra nepakankamas – klaidina visuomenę, užsakovus ir net pačius architektus.

3.    Vietos tapatybės paklydimai kyla iš 3 šaltinių: a) Užsakovas nesuformulavo užduoties – ko nori; b) architektai įpratę projektuoti Marsui, mėnuliui, Teksasui – ne tik skatinami dar skurdesnės fantazijos užsakovų bet ir patys nejaučiantys jokio ryšio su žeme po kojomis; c) žmonijos, ypač tamsesnio proto lietuvių, kultivuojamas skėrių/termitų instinktas – nukankinus vieną plotą eiti kitur. Šiandien Kaunas yra labai mažai urbanizuotas miestas: nepakankamai arba netinkamai yra urbanizuota Laisvės alėja, senamiestis. Dėl nuolat netinkamai organizuotos urbanistinės aplinkos žmonės bėga tolyn nuo miesto ir kuriasi satelitiniuose priemiesčiuose – beveidėse buveinėse-termitynuose, kuriose vietos tapatybės nebėra, kaip ir skirtumo tarp Teksaso, Minsko, ar kitų kultūriškai nereiklių zonų. Atrodo, kad Nemuno salos konkurso paskelbimą kai kurie architektai tiesiogiai interpretavo kaip dar vienos anoniminės niekieno žemės atsiradimą, įvykusį dėl sunkmečiu palūžusios valdžios nuolankumo. Viename projekte recenzento mandagiai pavadintas „posesijomis“ sprendimas iš tiesų yra eilinė sodų bendrijos urbanizmo apraiška. Sodų bendrijos nėra sovietų išradimas, tokių teko matyti ir prie Miuncheno, ir prie Kopenhagos, ir prie Strasbūro. „Lituanikos” civilizavimo konkurse tokių sodybinių bendrijų variantų pasiūlymų buvo net keletas. Tai skėrių filosofija.

Recenzentai metodiškai sugrupavo 20 projektų į interesų dominavimo kategorijas G (gamtos) ir U (urbanizmo). U grupę išskirstė į 3-4 pogrupius.

Jei būčiau miesto tėvas, teikčiau užsakymą sukurti žaliąją zoną su sporto ir rekreacijos infrastruktūra. Senamiestyje ir centre gyventojams nėra kur žaisti krepšinio išskyrus 1 savadarbę lentą santakoje ir jėzuitų gimnazijos kiemą – viso 3 krepšiai. Ar tai krepšinio sostinė? Ar tik žalgiriečiai nebus marijampoliečiai ir alytiškiai? Jei būčiau NT investuotojas, statyčiau dangoraižius butus ir biurus – kol žmonės nesusiprato, kad jau keletą metų galima dirbti kompiuteriu/internetu vietinėse bei tarptautinėse rinkose iš namų arba Palangos pliaže, arba ant žolės Nemuno saloje. Pagal konkursinę produkciją nesimato, kas ir ką užsakė. Tikras „BELEKO” triumfas.

Esant daugybei nepanaudoto ploto Laisvės alėjoje ir Senamiestyje kultūrinių, administracinių ir gyvenamųjų infrastruktūrų iškėlimas į tarsi staiga atsiradusią salą būtų žalingas. Vyriausioji šalies apskaitininkė sako, kad 2010 metais neturėtume pradėti nė vieno investicinio projekto. Vietinė savivaldybė irgi neprisidės.

Tačiau įdomu pasvarstyt, sako konkurso organizatoriai ir dalyviai, kaip ten būtų XXII amžiuje, jei tokios galimybės atsirastų. Taip esą kultivuojamas nepriklausomas kūrybinis protas.

Tai panašu į didžiai kultūringą idėjų puotą ir taip graudžiai gražu, kad net atsiranda rėmėjų sudarančių 50K premijinį fondą. Tai taip pat yra panašu į nors ir  savitikslę, tačiau savarankišką ekonominę veiklą griežtai reglamentuojamą LR įstatymais: viešojo pirkimo procedūra, vokų atplėšimas, visuomenės informavimas,  recenzija, komisija, premija.

Kitoms kūrėjų grupėms tokie savišvietos vakarai taip dosniai nefinansuojami. Elektrikai ir dažytojai taip pat galėtų rengti XXII amžiaus konkursus savo srityse, o premijas gauti jau šiandien.

Augusto Ramono paroda perkeliama į internetą

Pasibaigė Augusto Ramono parodos Lietuvos architektų sąjungos parodų salėje Kaune, Vilniaus  g. 22, ekspozijos laikas. Šią savaitę paroda bus perkelta į internetą ir plėtojama toliau.

“Kad kūryba nedingtų 1000 metų” seminaras įvyks vėliau

Siekiant dar geresnio Lietuvos dailininkų sąjungos palaikymo, nemokamas mokomasis kūrėjų veiklos reprezentavimo internete  seminaras įvyks sausio mėnesį, skirtingai nei skelbta anksčiau. Atsiprašau dėl nespartumo.

Kvietimas į parodą

Augusto Ramono kūrinių paroda

2009.11.05 Vilniaus gatvėje Nr. 22, Lietuvos architektų sąjungos parodų salėje atidaryta dailininko Augusto Ramono paroda.

Antstolio malda

Į antstolio rankas pakliuvo fotografija akivaizdžiai liudijanti turtingą aukos gyvenimo būdą.

Mano kūryba filme „Tūkstantmetis”

Lietuvos istorijai svarbių karo mūšių scenas vaizduojančių dailės kūrinių fragmentų pagalba sukurtas filmas „Tūkstantmetis“ (32 min. 50 sek.). Jo autorius – JAV veikiantis politikos mokslų, medijų ir visuomenės švietimo ekspertas PhD Dr. Darius Udrys, Los Angeles – Kauno susigiminiavusių miestų komiteto pirmininkas.

Filmas čia

Filme panaudoti mano kūriniai „Saulės mūšis“ , rodymo laikas 4:40-4:44 min. (pavadinta „Durbės mūšis“) ir „Žalgirio mūšis“, rodymo laikas 25:59 – 26:08 min.

Kad kūryba nedingtų, nei kūrėjui gyvam esant, nei po 1000 metų

Lituanica Militaris: Pabaisko mūšis, 1435

Mano surinkta informacija apie Pabaisko mūšį ir jo dalyvius bus vėliau papildoma šiame puslapyje. Supratau, kad piešti nepakanka, reikia ir aprašyti.

Vytautui mirus 1430 metais, Jogailos brolis Švitrigaila iš karto pareiškė teises į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostą. Jį rėmė LDK slavai Kijeve, Podolėje ir Volynėje. Paties Švitrigailos motina buvo Tverės kunigaikštytė Julijona ir susituokęs jis buvo su Tverės kunigaikštyte.

Tapęs didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Švitrigaila suteikė daug privilegijų stačiatikiams ir paskelbė atsiskiriąs nuo Lenkijos. Įpykę lenkai paskelbė karą ir pradėjo puolimą Podolės žemėse, užėmė Podolės Kameneco pilį. Tuomet Švitrigaila surado pagalbos vakaruose. Kryžiuočių ordinas puolė Lenkiją. Galiausiai Lucke su lenkais pasirašyta taikos sutartis, kuria Švitrigailos teisės buvo pilnai pripažintos.  

Suglebusios ARKOS projektas pavyko

Vamzdžio projektas labai sėkmingas. Skandalas pavyko, žmonės diskutuoja, spauda rašo, aiškėja pozicijos, terminai, kyla teorinės kultūros lygis. Tai sociologinis projektas, mažai ką bendro turintis su menu. Bjaurumu išdeginti MUSYSE potencialiai tūnančią miesčionišką vidutinybę – štai projekto paskirtis. Jei JUSYSE pastaroji netūno – tai jau jūsų problema, pabūkite nukentėjęs visuomenės labui. Prieš bjaurumą protestuojantys susivieniję tokie nukentėję asmenys, – visų socialinių klasių, įvairaus išsilavinimo, – automatiškai tampa liaudimi arba TAUTA. O iš liaudies MŪSUOSE priimta tyčiotis, arnia?

Įgyvendintas medžių scenografijos projektas

Plenere Labanoro apylinkėse dailininkas Augustas Ramonas įgyvendino medžių scenografijos projektą taikydamas XVIII baroko Theatrum Sacrum bei anglų parko meno principus.

Projekto pasaulinė premjera įvyko Kaune, Architektų sąjungos gotikinėje parodų salėje 2009.11.05-18.

Autorius didžiuojasi, kad sunkvežimį žaliųjų atliekų sudariusios meninės veiklos rezultate, – gamtovaidyje nematyti jokių žmogiškos veiklos įsikišimo bei laikmečio madų pėdsakų. Anot autoriaus, tai ir yra profesinio meistriškumo siekiamybė.

Miestovaizdininkui nesvetima landšafto estetika (1)

Sodyboje Labanoro apylinkėse 2009-09-19/2009-09-27 įvyko dailininko Augusto Ramono pleneras, kuriame įgyvendinti keli aplinkos estetikos projektai: 1. Žemės menas – Dekoratyvinio žolės pjovimo grafika; 2.  Medžių scenografija – XVIII a. Baroko Theatrum Sacrum estetika ir parko menas; 3.  Akmens grindinys – Civitas kaime.

Neretai (greičiau dažniau, nei rečiau) akvarelėse ir piešiniuose vaizduodamas istorinius Vilniaus ar Kauno miestovaizdžius, dailininkas kūrybiškai aranžuoja esamus želdinius – medžius ir krūmynus, kad architektūros tvariniai bei gamtos perspektyva geriau matytusi. Dėl nežinomų priežasčių atsiradusio komunalininkų neveiksnumo, pastaruosius 5 metus didžiosios dalies vertingiausio architektūros paveldo abiejuose sostinėse per žaliają masę tiesiog nesimato.

Landšafto architektūra arba scenografija dar kartą pasitvirtino beesanti sudėtine dvimačio ar erdvinio miestovaizdžio, sodybovaizdžio bei kt. aplinkovaizdžio paveikslo dalimi.

Tikrasis Kaunas

Keisti žmonės tebeieško negrįžtamai išgaravusios Kauno sąvasties arba veido Laisvės alėjoje. Šviesios atminties alėja nebėra niekuo tarptautiniu mąstu ypatinga, taigi vargu ar begali reprezentuoti miestą kaip senovėje. „Laisvė” buvo nuostabi tarybiniais metais – vienintelė NEPmanų dvasios pėsčiųjų alėja SSSR, su kavinaitėmis knibždančiomis hipių, disidentų, KGB, GRU, CŽV ir kitokių agentų.  Beveik toks pats kultūrinis buljonas alėją maitino ir smetonmečiu – Kaunas buvo paryžietiškas kultūrpolis ir Šiaurės Kasablanka – perėjūnų miestas.

1990 Laisvę atgąvę nepmanai savo svajones įgyvendino alėją pavertę batų-bankų morgais. (1 kv.m eksponuojamos 6 batų poros duoda daugiau „navaro” nei tokį pat plotą užimantis koks nors Herbačiauskas ar Sruoga?). Kur dingo kultūrininkai – nesakysiu.

Visiškai aišku, kad Kauno veidas yra ne niekuo unikaliu nebepasižymintis naujamiestis, o jo senamiestis – Santakos kvartalas iki Birštono  gatvės + Prezidentūra. Vietiniams dar miela Putvinskio gatvelė ir Žaliakalnis.

Vytauto bažnyčia, Perkūno namai, Rotušės aikštė, Valančiaus ir Vilniaus gatvės – štai tikrasis tarptautinio mąsto Kauno veidas, jau 700 metų.

Pilies gatvė

Vilnius, Pilies gatvė, su valdovų bokštu tolumoje. Kairėje, vietoje didžiausios senamiesčio architektūrinės šunvotės – 1980 m. ryšininkams  pastatyto namo su matrioškų arkada pavaizduotas muliažas – eilinis namukas, koks turėtų ar galėtų būti.

Parodos anonsas

Šiuo pranešu apie būsimą Augusto Ramono parodą. Vieta: Lietuvos Architektų Sąjungos Kauno skyriaus parodų salė, Vilniaus gatvė 22, Kaunas.

Laisvieji Vilniečiai 19 amžiuje

Pataisiau Vinkaus graviūrą.

Vienintelis vilniečius 19 a. viduryje vaizduojantis  meno kūrinys buvo kitos paskirties – vaizduoti pragaro baisybes. Pasmerktiesiems nutryniau grandines ir gavau visai reprezentatyvią socialinę panoramą.

Architektūra nėra menų motina

Logikos etiudas. Architektūra nėra menų motina dėl mažiausiai 3 priežasčių:

1. Architektūra ne visuomet sukuria erdvę/terpę meno kūriniams. (Reiškia – nesukuria. Tiesioginės priklausomybės nėra.) Vištos/kiaušinio principas rodo, kad višta nėra vieta kiaušiniams laikyti. Taip pat abejonių kelia klausimas ar višta yra kiaušinių motina (greičiau – viščiukų).

2. Architektai ne visuomet yra menininkai. Dailinis, estetikos ir kultūros paveldo srities architektų išsilavinimas dažniausiai yra dešimteriopai skurdesnis nei dailininkų, menotyrininkų, kultūros istorikų, paveldosaugininkų. Kuomet architektai yra menininkai, dažnai tai jie tokiais būna kitų menininkų sąskaita. Pvz. architektas kuria interjero spalvas, dekorą, fasadų stilizacijas eksterjere (kažkodėl dažniausiai alogiškus mondrianizmus). Niekas nėra girdėjęs apie JAV ir Europoje dažną interjero dekoratoriaus profesiją Lietuvoje – todėl, kad šį darbą atlieka architektai arba kiti nuo savo profesijos nutolę stilistai-specialistai: kirpėjos, siuvėjos ir pan.

3. Architektūros kūriniai ne visuomet yra meno kūriniai. Priklausomai nuo laikmečio madų, pvz. dabar, tuo didžiuojamasi. Giotto, Mikelandželo, Leonardo da Vinci, Diurerio, Morisso architektūros bei urbanistikos kūriniai buvo ir meno kūriniai, tačiau į menų motinos kategoriją nepretendavo.

Romantizuoti idealistiniai pareiškimai apie architektūros buvimą menų motina kildavo tik akademistinių kultūrinių laikotarpių metu (renesanso, XVIII pab.-XIXa. klasicizmų, istorizmo, fašizmo ir stalinizmo laikotarpiais). Tokiais laikotarpiais galiodavo stilistinių, estetinių ir moralinių vertybių hierarchijos, o dabartiniam laikotarpiui tai nebūdinga. Dabar šį šūkį apie architektūrą motiną beprisimena dažniausiai tik šiek tiek praprusę žurnalistai (praprusimas – sovietinis paveldas) ir baksnoja juo imdami interviu iš architektų ar menininkų.

Panašu, kad Tėvystės fenomenas kyla ne iš disciplinos savaime, o iš asmenybės ar asmenų grupės pajėgios sukurti bei įdiegti ideologiją ir hierarchinę estetikos sistemą (Vitruvijus,  Mikelandželas, U. Boccioni, Gebelsas, kt.).

Jei labai reikia, tai Menų motina yra GRAFIKA (Technine prasme).  Šia pirmine raiškos priemone naudojasi piešėjai, rašytojai, grafomanai, grafikai, grafitistai, neandertaliečiai, architektai ir kitokie menininkai. Grafika naudojasi net krepšininkai ir kitokie sportininių kovų menininkai braižydami užpuolimo bei gynybos schemeles.

P.S. Šiandien, ir daugumą kitų dienų, architektai yra pažangiausia socialinė visuomenės grupė. Išsilavinimo ir socialinės veiklos universalumu architektai lenkia medikus, finansininkus, dar labiau – politikus. Tėvystės potencialas akivaizdus. Ypač palankus istorinis momentas šiandien kuriam nors architektūros menininkui tapti menu TĖVU, kai dailininkai yra nusišalinę nuo miestovaizdžio bei aplinkos estetikos (dirba psichoterapeutais arba ligoniais).

PPS. Sveikinu ir IT architektus (programuotojus bei administratorius), bei 3 Matricos serijoje pasirodžiusį lietuvių kilmės „Viso ko” architektą.

Liaukitės gręžti miestus į upes.

Nustokite veidmainiauti ir kviesti atsukti miestus upę. Namai prieplaukose, gyvenamos baržos – buvo ir liks tik svajos.

Lietuviai nekenčia vandens kaip velnias kryžiaus. Žinoma, daugumas pareiškia, kad mėgsta Palangos pajūrį ir norėtų turėti namelį netoli upės ar ežero. Lietuvis mėgsta vandenį savaip – nueiti saulės palydėti, ant lieptelio kojas nukorus pasėdėti.

Šis pamėgimas panašus į siaubo filmų pamėgimą, kuomet einama profilaktiškai „pabijoti“ svetimos stichijos. Siaubo ir smurto filmų profilaktinę naudą pripažįsta ir psichoterapeutai:  siaubas vartotinas su saiku ir už  jaukių namučių ribų, geriausiai per teliką.

Faktai rodo, kad lietuviai vandens nemėgo, nemėgsta ir nemėgs ateityje ……

Vamzdžiu pasipuošę

Literatūroje ir Mene R. Bumbulytė kalbasi su V. Urbanavičiaus skulptūra „Krantinės arka“.

„RAŠEIVA: Diskusijos apie Jus netyla nuo pačių pirmų dienų. Būkim atviri – dauguma visuomenės Jumis nesižavi. Kokia Jūsų pozicija? SKULPTŪRA: Esu laiminga, sulaukusi tiek dėmesio. Tai tik įrodo mano aktualumą.”

Ir t.t. ir t.t. apie 20 nevisiems įdomių klausimų/atsakymų.

Aiškiai už tos skulptūros kažkas stovėjo ir atsakinėjo į Pinokio klausimus. Iš tiesų skultūra vėjyje sako: “ŪŪuuuŪŪuu-uu-Ū” ir pan. Tai gimininga Gerasimo ir MuMu pokalbiui. Tragiška istorija (senesni žmonės žino). Na, o aukščiau išrašytas dialogas galėjo atsirasti kokioje Hoffmano ar Žilinskaitės pasakoje, sapnuose, lyrinio herojaus samonės kertelėse.

Todėl šiai skulptūrai ten ir vieta: sapnuose, pasakose, tyruose, privačiose/intymiose erdvėse – NE MIESTE.

V. Jauniškis tokių skultūrų rašo gausiai matęs Islandijos tyruose, „Gameover”: – važiuoji laukais ir staiga pamatai maždaug 3 m aukščio surūdijusį vamzdį. Negalvokite, sako gidas, tai ne inžinerinis įrenginys, tai meno objektas, tarptautinis projektas…Bet jis, matyt, buvo svarbus pačiam menininkui”.

Šiandien man gėda

Po ilgesnės pertraukos vaikštau vakare Kauno senamiesčiu, mano vaizduotėje kupinu gotikos ir renesanso. Skirtingai nei Vilniuje, čia baroko ir klasicizmo tinkas mažiau paslėpė viduramžių klodus.

Tamsu šiandien Kaune, keliai duobėti, prie Vytautinės bažnytėlės šleivais lopais tarybmečio asfaltas dangsto kukurbezdalinio dydžio grindinio akmenėlius. „Gildijos“ gotikiniai Hanzos prekybos namai, anot kitų – šlovinga alaus gėrykla, stovi numirę, frontonai išnykę, klojimo stogais apsidengę.

Valkatėlės išėję į paskutinį priešmirtinį žygį – gal ką iškrapštys iš šiukšlių kibiro ar praeivio. Tačiau patys praeiviai nuožmūs, lengvai nepaimsi. Nuožmūs ir britai turistai: matau standartinę spirdalo fanų – 8 ar 10-ties snukelių dziabų bei bachūriukų grupelę.

Ties girtų 8 dešimtmečio statybininkų atkurta šleiva pseudogotika – taip niekad ir neapgyvendintu Vilniaus gatvės 10 namu – man priešais eina trys smalsūs ir drovūs japonai. Tokių tyliai delikačių personažų nesumaišysi su kazachais ar kinais. Koks susaninas juos čia vis atklaidina, jau kokį dešimtį metų? Negalėdamas atlaikyti ėjimo krypties nulemtos psichologinės konfrontacijos su inteligentiško-mokslinio-tiriamojo pobūdžio japonėlių baukščiais žvilgsniais, grūdu savo akis žemyn, į paskutinę Fidelio Havanos stadiją atitinkančios Tėvynės grindinį.  Man gėda.

Patraukite Gediminą

Karaliaus Gedimino paminklas užstoja Valdovų rūmus. Šis kūrinys pastatytas prieš rūmų atstatymą, o dabar reikėtų jį patraukti į parko gilumą apie 100 metrų.

Kaunovaizdis

Mano fotografinė ir akvarelinė aplinka Kaune.

Prahos miestovaizdis

Radau internete panoraminį miesto vaizdą iš Rotušės bokšto. Žiūriu, žiūriu, laukiu, laukiu – 360° panoramoje nė vieno dangoraižio!!!

Žiūrėkite:

Vilniaus miestovaizdis 2

Publikuota: žurnalas „Archiforma” 2005, Nr. 1/2
Augustas RAMONAS, dailininkas (miestovaizdinkas)

MIESTOVAIZDŽIAI IR ARCHITEKTŪRINIAI STILIAI

Vilniaus miesto vaizdų yra daug. Vienaip miestą mato architektai urbanistai, kitaip komunalininkai, dar kitaip įvairios miestelėnų grupės – valdininkai, politikai, vairuotojai, pramogautojai, butų pirkėjai, turistai, fotografai. Vienų akiratį sąlygoja užimamos pareigos, kitų – geografinis žiūros taškas ar metų laikai.

Vilniaus miestovaizdis 1

Publikuota: „Respublikos“ priede „Pastogė“ 2005-05-19
Augustas RAMONAS, dailininkas ir dailėtyrininkas

GERI URBANISTINIAI LINKĖJIMAI ARCHITEKTAMS IR VALDININKAMS

Pastaruoju metu verda karštos diskusijos dėl sostinės senamiesčio, nenusakomu greičiu kylančių aukštų stiklinių statinių, žalojamo miestovaizdžio paveldo. Nuomonės nuolat kertasi, o pykčio strėlės vis lekia į dešinįjį Neries krantą, kurio lygumas kaip ir puikiąsias Vilniaus kalvas kairiajame krante sutvėrė pats Aukščiausias Architektas. Geresnės takoskyros senovei ir naujovei būti negali.

Didžiausia Rytų Europoje Vilniaus senamiestis yra nepaprastai sudėtingo urbanistinio plano palyginti su Ryga, Paryžiumi ar Berlynu.

Man ir kitiems miesto peizažo dailininkams ypač nepatogūs siaurų ir lenktų Vilniaus gatvelių labirintai, kuriuose vieni statiniai nuolat užstoja vieni kitus, aštrios karnizų įstrižainės nejaukiai raižo paveikslo dangų. Dažnai vienu metu į „kadrą“ tepatenka 1,5 namo. Piešti, komponuoti Vilniaus gatvėse sunku. Gal būtent todėl miesto peizažo dailininkų kategorija beveik išnyko, o jei ir matote miestą piešiančius asmenis – tai be abejonės yra užduotį atliekantys studentai arba klajojantys svetimšaliai.